Apie Hiperbolę

Grupė Hiperbolė – tai lietuviško roko pradininkai, savitu, sąlyginai švelniu muzikos skambesiu ir tokiomis dainomis kaip „Pamiršk mane“, „Vasara“, „Sugrįžk“ ar „Išgalvotas gyvenimas“ įsirėžusi į daugelio lietuvių atmintį. Ne vieną kartą iširusi ir vėl susibūrusi grupė, rinkusi pilnas koncertų sales, niekada nemėgo žiniasklaidos dėmesio, tad platesnė jų istorija gali būti žinoma ne kiekvienam. Taigi, apie viską nuo pradžių.

1972 m., protestuodamas prieš tuometinę santvarką, susidegino Romas Kalanta. Tarybinė valdžia likvidavo visą roko muziką Lietuvoje, mat ji simbolizavo supuvusius vakarus ir skatino maištą. To meto visuomenei radijuje skambėjo vien tarybiniai muzikantai ir valdžios patvirtintos dainos.
​

​Praėjo dveji metai ir Vilniaus inžinerinių statybų institute (dabar VGTU) vedini didelio noro groti studentai V. Prapras ir R. Bartusevičius subūrę kelis muzikantus pradėjo koncertuoti. Tuomet vokalinio-instrumentinio ansamblio, dabar žinomo kaip grupė „Hiperbolė”, veiklą pradėję vaikinai pirmų pasirodymų metu atliko „The Beatles”, „Deep Purple” ir kitų tuo metu vakaruose populiarių grupių dainas. Greitai savo drąsa, grojamo ir tuo metu dar naujo roko žanro ritmu, išskirtiniu instrumentų skambesiu, ir transliuojama energija grupė greitai sužavėjo klausytojus. Neilgai trukus Hiperbolė peržengė instituto ribas, pradėjo koncertuoti įvairiuose studentų susibūrimuose ir diskotekose. Jauni muzikantai siekė laisvės kūrybai ir autentiškumui, ypatingą dėmesį skyrė artikuliacijai, pradėjo groti savos kūrybos dainas bei įgarsinti Lietuvos poetų eiles. Ši muzika buvo laisvės išraiška, tad dėl cenzūros apribojimų ją buvo galima atlikti tik neoficialiuose, į tarybinės valdžios akiratį nepapuolančiuose renginiuose.

„Hiperbolė” alsavo laisve ir novatoriškumu. Tiek jų atliekamos muzikos skambesys, tiek jų, ar lietuvių poetų, apdainuojami tekstai į to meto sovietinę Lietuvą atnešė gaivią rokenrolo dvasią. Kadangi „Hiperbolės“ muzika netilpo į valdžios brėžiamus rėmus ir negalėjo būti grojama tuometiniame radijuje, grupės nariai rado būdą skleisti ir populiarinti savo muziką už Vilniaus ribų. „Vakaras su Edita“ laidoje V. Prapras pasidalino savo tuo metu naudota schema: dainas „Hiperbolės” nariai patys įrašinėjo į kasetes ir perduodavo jas į visus Lietuvos miestelių kultūros namus ir diskotekas. Taip jų kuriama originali muzika būdavo grojama šokių metu ir išgirsta vis platesnės publikos. Kad muzikinė veikla neštų pelną, vaikinai patys pardavinėjo savo įrašus. Jų naudotas metodas pasiteisino – „Hiperbolę“ pamažu išgirdo visa Lietuva. Taip 1974 metais susibūrusi lietuviško roko grupė „Hiperbolė“ pramušė cenzūros sienas ir pasiekė kiekvieno muzika besidominčio Lietuvio širdis ir namus, kuriuose nenustoja skambėti ir šiandien. „Hiperbolė“ to meto visuomenėje tapo žmonių balsu ir žmonių muzika. Grupė surengė šimtus koncertų per visą Lietuvą, kuomet viešuose renginiuose taikėsi prie muzikantams keliamų kriterijų – dėvėjo kostiumus su varlytėmis, grojo daugiau LTSR komitetų patvirtintų dainų, mažesniuose sambūriuose jų kūryba liejosi laisvai.

​Grupė augo, nariai keitėsi, ir tik 1978 m. nusistovėjo nuolatinė „Hiperbolės” sudėtis: V. Prapras (klavišiniai ir vokalas), R. Bartusevičius (bosinė gitara), M. Garberis (vokalas, gitara), I. Berinas (gitara, vokalas) ir A. Šnaras (mušamieji). Svarbu paminėti, kad į grupę atėjęs I. Berinas ypač paskatino originalių „Hiperbolės“ dainų tekstų kūrimą.

1981–1984 m. tapo „Hiperbolės“ aukso amžiumi. Jie pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose, tarybiniai komitetai ėmė atidžiau ir akyliau stebėti jų veiklą. Netrukus „Hiperbolė“ buvo įvardinta kaip viena iš keliančių grėsmę sovietinei santvarkai grupių. Atsirado reglamentai, nurodantys kiek, kur ir kokių dainų savo koncertuose privalo sugroti muzikantai, jei nori tęsti koncertus. 1996 m. žurnalo „Ausis“ atliktame interviu R. Bartusevičius atsiminė, kad Hiperbolę ėmė laužti valdžios įstaigos, darėsi vis sunkiau skleisti savo originalų skambesį, o patys grupės nariai nebemokėjo tvarkytis su atėjusiu populiarumu, nuovargiu ir emocijomis, tad 1984 m. „Hiperbolės” nariai nusprendė sustabdyti savo veiklą.

​Su atėjusia nepriklausomybe 1991 m. į sceną grįžto ir „Hiperbolė“. Grupės neužmiršę ir pasiilgę gerbėjai juos pasitiko su šūkiu „Hiperbolė – per amžius“. Surengta apie 40 koncertų, tačiau dėl nestabilios šalies ekonomikos ir infliacijos grupė susidūrė su finansiniais sunkumais, koncertai vos atsipirko, ir „Hiperbolė” keliems metams vėl nutilo.

Nuo 1994 m. „Hiperbolė“ pradėjo leisti savo albumus ir 1996 m. vėl lipo ant scenos. Dar trejus metus miniomis užpildė savo koncertus. V. Prapras „RS2“ radijo stočiai duoto interviu metu atsiminė, kad grupė tuomet juto nepaprastą ryšį su savo gerbėjais, koncertuose netrūko šokių, ašarų ir bendrumo jausmo. Viename iš sporto rūmuose vykusių koncertų, besiveržianti į vidų minia savo jėga išnešė lauko duris. Paskutinis „Hiperbolės“ koncertas Vingio parką sudrebino 1999 metais, bet jų dainos netyla ir šiandien. Senų dainų naują skambesį pateikia vis nauji atlikėjai, savo albumuose „Hiperbolės“ dainas yra perdainavusi grupė „Foje“, „Lemon Joy“, nuorodų į „Hiperbolės“ dainų tekstus galima rasti ir „Free Finga“ dainose.


Teksto autorė: Dominyka Dalmotaitė
Nuotraukos: Hiperbolės Facebook paskyros nuotraukos

​