Autoriai: Emilija Aneta Kazlauskaitė, Jonas Gustainis

Egomašina tapo grupe slaptu deimančiuku, kuria lyg ir norėtum pasidalint su draugu, bet tuopat noris, kad tai liktų asmenine paslaptimi kažkur undergrounde. Grojantys tik kelerius metus Karolis, Tomas ir Antanas, ilgamečiai draugai, bmx’eriai padėję pirmuosius akordus kažkur Velnio Akmeny (festivalyje Anykščiuose), šiandien į pasaulį paleidžia antrąjį pilno metro albumą Spąstai. 

Albumas pasakoja apie spąstus, kuriuose esame įklimpę šiandien. Kaip gyvename pakibę technologiniuose spąstuose iš kurių išlipti dar greit neišeis. Į mus nusitaikę naikintuvai, nuo kurių bėgam ir pakliūnam į vartotojiškumo liūną - tai dar vieni spąstai, netikro linksmumo. Liekant visame tame šūde, esi padaras - kaip ir visi, įkliuvęs, nunuodytas ir apsvaigintas. Plauki lyg su jūros banga, kuri sugrąžina dalinį sąmoningumą, supranti, kad negali pabėgt - tu vėl spąstuose. 

Visiškas atitolimas nuo realybės ir tapatybės praradimas. Tačiau nors ir pabėgus iš narvo, pakliūni į nežinomybę, kurioje jautiesi svetimas, visada stebimas, gal kokių dronų. Ateina rytas, nieks nesikeičia, tuštybė užvaldžius pasaulį ir nesupranti, kas pats esi, vienintelis būdas save suprast - visiškai pabėgt nuo tokio pasaulio, kad išgirstum save. Tačiau pabaiga viltinga, kaip skaičius 888, reiškiantis, kad aukštesnės jėgos tavo likimą ir pokyčius palaiko. Metas keistis ir pabėgti iš asmenybes žlugdančio pilkumo ir vartotojiškumo - siūlo Egomašina su naujuoju albumu.

Albumo elektroniškumas ir tolumas vietomis leidžia visiškai įsijaust į paskendimą technologijose. Stiprus šaižesio garsas savotiškai kelia galvos skausmą, primena per ilgą sėdėjimą prie telefono. Nors albume kaip ir praeitame id dominuoja greičio motyvas, šis albumas visiškai ne apie greitį, o apie savęs praradimą, sociumo išblukimą, tapimu masės dalimi.

Naikintuvas. Grupė, mėgstanti dainuoti apie greitį, nieko nenustebino su daina tokiu pavadinimu, bet galvoti, jog daina apie naikintuvą - būtų buka. Naikintuvas, pagal grupę, įkūnyja išmanias technologijas, užvaldžiusias šiuolaikinio žmogaus kasdienybę. Šis metaforinis kovinis lėktuvas naikina žmogaus sąmoningumą ir laisvę jam tą suprantant ar ne. Kūrinys griežtas ir ryškus, kaip ir daugelis kitų dainų albumo eigoje, o ryškiausią spalvą suteikia klaustrofobiškai suefektuotas vokalas, kuris, kaip nekeista, realizuoja niūrius dainos tekstus.
​

Linksmis/Spąstai. Šie du kūriniai prieš albumo išleidimą buvo paviešinti grupės kaip dvigubas singlas, todėl, kalbant apie vieną, reikėtų paminėti kitą. Linksmis yra neturinti dainuotino priedainio daina, o Spąstai turi tik priedainį, bet jokių posmų. Tvirčiausiai šias dainas apjungia suvokimas, jog, sulipdžius abiejų dainų tekstus kaip puzlę, gautumėme vientisą, standartinės struktūros kūrinį, neturintį minties šuolių. Kyla klausimas grupei, kurį galime užduoti cituojant grupę Abii - „ar tyčia vieną padalinai į du kūnus?”.  O patys tekstai gražina klausytoją prie idėjos apie pirmojo pasaulio žmogaus vergovę rutinai ir kapitalizmui.
​​

Jūros banga. Dar vienas albumo singlas visai popsiškai įstringa galvoje. Uplifting beat’as priverčia šokti kaip per trankiausius grupės koncertus. Tačiau tai turbūt vienintelis kūrinys, kuris nevisai limpa į albumą ir skamba lyg prilipintas vasaros hitas. Bet jei žiūrėtume į kūrinį kaip atskirą darinį, jis linksmai susižaidžia ir atrodo, kad jo klausant pats ekstremaliai surfini mariose. Galbūt šis kūrinys apie naivumą ir nenuovoką būnant spąstuose?
​

Dronai. Albumas kalbantis apie technologinius spąstus būtinai užsimins apie persekiojimą, sekiojimą ir trendų gaudymą. Virš tavęs skrendantys dronai seka kiekvieną žingsnį, kurį žengi ir neišeina pabėgti nuo tikrojo savęs, o gal tave stebinčių akių. Kūrinys priverčia pajausti nepatogiai, lyg kas norėtų ištraukti visas paslaptis iš tavęs. Lyrinis subjektas siūlo bėgti nuo pilkybės ir bandyti tapti savimi, pasprukti nuo persekiojančių trendų ir vadovautis savo galva.
​

Albumas daug labiau išlaikytas ir apgalvotas nei debiutinis id, kuris galimai spontaniškai gimė be didesnių išmįslų. Albumo nuoseklumas leidžia išgyventi jį kaip pilną pasakojimą ir suprasti, kas norėta pasakyt, kokios šiandien aktualios tematikos atskleidžiamos klausymo eigoje. Ir nors albumas labiau išvystytas nei debiutinis, pirminė stilistika, surinkusi nemažą auditoriją aplink grupę, išlaikyta. Tęstas šaižaus ir netvarkingo garso motyvas puikiai derantis prie Skylės vibe’o, protestuosti prieš tvarką ir tikslumą.

Albumo pirmasis kūrinys Naikintuvas klausytoją įsodina į pagyvenusią transporto priemonę ir užveda garsiai dirbantį variklį, tada pradeda vežti link jūros. Spąstai tarytum kelionė su įvairiais posūkiais ir nuotykiais, karts nuo karto stabteli įsodinti vieną kitą laisvamanį tranzuotoją. Albumas garsi, rėkianti kelionė galbūt pasibaigianti laimingai, priverčianti susimąstyti apie tai, kad esame savyje, o gal šioje keistoje visuomenėje, įkalinti, vienintelis būdas pabėgti iš supuvusio automobilio - šokti ir beveik užsimušti.

​Ir nors grupė dainuoja apie greitį (kaip ir praeitame albume), technologinius bei psichologinius spąstus ir kitus pavojus, tačiau muzikoje to pavojaus klausytojas patirs nedaug, arba tik kelesiose dainose kaip Dronai ar Tu Vėl Spąstuose. Tokias būsenas kaip smagumas, linksmumas ir netgi chill’as grupė perteikia natūraliai, regis, nesistengdami, o pilnam įsijautimui į albumą koją kiša iki galo neišvystyta instrumentinė dalis, o gal tiesiog per didelis supuvusio automobilio garsas kiek nubloškiantis nuo pagrindinės albumo minties. 

Minėtas bendras albumo įspūdis, kurį dar galima perfrazuoti kaip - važiuokim kartu, bus daug greičio - turi vieną esminį trūkumą - albumas susiklauso saugiai ir legaliai. Žengus kelis žingsnius atgal nuo šio Egomašinos meno kūrinio, norint pastudijuoti jį iš kito atstumo, erdvė užkvimpa ne itint stipriu, tačiau pastebimu aromatu. Kvapas kyla iš labai specifinės vietos - post-krautrokinės Vokietijos, o dar specifiškiau, Kraftwerk 1974-ųjų albumo autobahn.

Ne paslaptis, jog autobahn roko muzikos publikoje yra vienas populiariausių elektroninės muzikos albumų, savo vietą suradęs kataloge tarp kitų nepamirštamų senienų kaip Pink Floyd, Mike Oldfield ir King Crimson, kurios kartu sėkmingai stūmė roko muziką į žanro užribius. Žinant šio istorinio perlo gilų įsišaknijimą įvairiuose vėlesniuose muzikos judėjimuose tikrai būtų sunku atmesti faktą, kad albumas padarė įtaką ir Egomašinai. Net atlikėjai Aphex Twin, The Prodigy, Daft Punk yra įvardinę autobahn kaip vieną pagrindinių muzikinių įtakų. 

Visa 80-ųjų synthpop mada taip pat dėkinga šiam albumui, būtų paprasčiausiai nerealu, jeigu Egomašina tiesiogiai ar netiesiogiai nesisemtų įkvėpimo iš autobahn, arba atlikėjų, įkvėptų albumo apie ramų mašinos vairavimą greitkelyje (ir nelabai ką kito). Tiesa tai būtų ar ne, spąstai skamba kaip važiavimas autostrada 100km/h greičiu minivan’e, ne ką greičiau, nei tuo keliu važiuoja Kraftwerk.

Grupė Egomašina neabejotinai yra šviežio oro gūsis tvankioje Lietuvos alternatyvios muzikos scenoje. Retai kada girdimos garsų kombinacijos, žaisminga scenos charizma (turbūt stipriausia grupės savybė) ir lengvai virškintinas polinkis eksperimentuoti užtikrina gerų koncertų ir naujovių ištroškusiai vietinės muzikos publikai pasigėrėjimą. Nors grupės garsai nėra visiška naujovė Lietuvoje, juo labiau pasaulyje, jie yra naudojami charakteringai, energingai ir gana skoningai. 

Albumas Spąstai tikrai nėra geriausia, ką Egomašina galėjo sukurti, bet tai gera kryptis ieškant tikrojo savo garso. Visai kaip ir lyrinis subjektas albume ieško savęs išėjęs iš visuomenės pilkybės, taip ir Egomašina veržias iš alternatyvios muzikos pilkumo ir bando ieškoti gilesnių minčių ir prasmių muzikoje. Bus įdomus pamatyti kaip kūriniai nuskambės gyvuose koncertuose, nes jie, be abejonės - stipriausia grupės pusė.
​

Grupė Hiperbolė – tai lietuviško roko pradininkai, savitu, sąlyginai švelniu muzikos skambesiu ir tokiomis dainomis kaip „Pamiršk mane“, „Vasara“, „Sugrįžk“ ar „Išgalvotas gyvenimas“ įsirėžusi į daugelio lietuvių atmintį. Ne vieną kartą iširusi ir vėl susibūrusi grupė, rinkusi pilnas koncertų sales, niekada nemėgo žiniasklaidos dėmesio, tad platesnė jų istorija gali būti žinoma ne kiekvienam. Taigi, apie viską nuo pradžių.

1972 m., protestuodamas prieš tuometinę santvarką, susidegino Romas Kalanta. Tarybinė valdžia likvidavo visą roko muziką Lietuvoje, mat ji simbolizavo supuvusius vakarus ir skatino maištą. To meto visuomenei radijuje skambėjo vien tarybiniai muzikantai ir valdžios patvirtintos dainos.
​

Susitikus su Timid Kooky, iškart matosi, kad klausimai apie grupės pavadinimo reikšmę jiems pabodę. Tik prisėdęs išsišiepęs Dovydas iškart klausia manęs: „Na, tai ką reiškia jūsų pavadinimas?“ Jam atsakau: „Na, tai tokia būsena, kai kasininkė tavęs kažko klausia, bet tu neišgirsti…“ Iš manęs išgirdę visuose interviu kartojamą savo atsakymą apie tai, ką reiškia „Timid Kooky“, jiedu su Tomu pasijuokia ir laukiame vėluojančio Džiugo.

​Pirmosios pavasario savaitės bėga, Abudu „Pavasaris” sukasi kelis kartus per dieną ir sunku nustygti vietoje žinant, kad kažkur pakeliui antrasis grupės albumas. Belaukiant albumo norime pasidalinti viskuo, ką žinome bei kaip matome naują Abudu kūrybą.
​​