Juodvarnis – Nerimo Dienos albumo apžvalga

Tekstos autorius: Jonas Gustainis

Grupės Juodvarnis albumo „Nerimo Dienos“ viršelis

Sunkioji folk muzika Baltijos šalyse turi tvirtą ir ištikimą auditoriją jau nuo pat ankstyvųjų „Kilkim Žaibu“ festivalių, prasidėjusių 1999-aisiais. Tokių grupių kaip Andaja, Obtest bei kiek senesnių Zpoan Vtenz muzika ilgai ir sėkmingai tikino Lietuvos metalistus, kad kūrybinė saviraiška šiame žanre – vertinga ir netgi patriotiška veikla. Metams bėgant, festivaliuose ir roko klubuose dygo dešimtys įvairaus plauko grupių, įkvėptų liaudies muzikos ir Lietuvos kultūros pagoniškų šaknų. 

Vis dėlto yra viena grupė, kuri žanrą papuošė taip, kad dabar stovi visa galva aukščiau ne tik folk, bet ir kitų metalo muzikos subžanrų grupių tarpe. Nors grupė Juodvarnis nuo pirmųjų dienų siejama su folk ir pagoniškojo metalo žanru, muzikalumo ir kokybės atžvilgiu ji prilygsta tokiems Lietuvos metalistų ir metal-hipsterių sekamiems vardams kaip Erdve ir Au-Dessus. Juodvarnio „Nerimo Dienos“ yra beveik valandos trukmės muzikinis monstras, tad, nebešvaistydamas žodžių įžangai, apžvelgsiu kiekvieną dainą atskirai.

​Mechaninė saulė

Nieko nelaukdama grupė lekia prie reikalo su modernųjį thrash / death metal stilių primenančiu gitaros riff’u. Antakius kilstelėti verčia tiesiog mirtini gitaros drožimai, dar vadinami chug’ais, kurie, nors ir trumpai, bet skamba kaip elementas, pasiskolintas tiesiai iš slam death metal subžanro. Chug’ai išdygsta netikėtai, tačiau puikiai išgrynina brutalią kūrinio nuotaiką. Tai ypač tinka kūriniui, kuriame nagrinėjama ir permąstoma žmonijos naikinama Žemės planeta – apskritai šiam stiliui būdinga tema.

Iš Amžių Šaknų
​
Pirmasis gitaros riff’as nuteikia destruktyvios, bet pozityvesnės energijos prisotintai patirčiai nei praeitoje dainoje. Netgi norisi tūptelt ir palaukti, kol daina staigiai įsivažiuos ir katapultuos į orą… Daina įsivažiuoja, bet ne su sprogimu, o gana nuobodžiu muzikos susunkėjimu. Dominuojanti melodingojo juodmetalio paletė užgožia įvadinę melodiją taip, kad toje vietoje galėjo groti iš esmės bet kas. Kiek vėliau juodmetalio garsų apsuptyje išnyra atmosferinis intarpas, likęs nepaaiškintas, kaip ir įvadinė melodija. Jis iš esmės tinka, nes intarpe, kaip ir visoje dainoje, naudojamas simfoninis potėpis. Deja, pasibaigus dainai troškulys muzikiniams nuotykiams liko nenumalšintas.

Diena Kai Pasenau

Pirmoje dalyje skamba geras, pasiutęs death / black metalas. Kūrinio viduryje grojamas turbūt nuobodžiausias albume bridge’as, per kurį skamba ta pati melodija kaip ir prieš tai grojusiame build-up’e, tik su kiek kitaip besitrankančiais būgnais. Šioje dalyje, antroje dainoje iš eilės, tikėjausi smūgio, bet joks žaibas netrenkė ir sunkiuose juoduose debesyse sukaupta įtampa liko neišlaisvinta. Tas trenksmas, kur kas vėliau nei norėjosi, suskambėjo tik kompoziciniu standartiškumu nuvyliusioje outro dalyje.

​
Triukšmo Vaikai

Jokių įžangų – kūrinys iškart prasideda norvegiško juodmetalio riff’ais. Prisijungus vokalinei partijai, instrumentinei beveik nepasikeitus, nuskamba švaraus vokalo choras, kuris kaip dėlė išsiurbia didelius kiekius kraujo ir energijos iš šio kūrinio. Posme netgi dainuojama apie nuovargį, kuris kyla dėl kovos su savo vidiniais demonais ir visuomenės įtaka. Žodžiuose nagrinėjamas jausmas toks pat slogus ir nemalonus kaip ši dainos dalis, dėl ko galima tik pagirti grupę. Paskutinėmis kūrinio minutėmis išgirstame šį tą progresyvaus ir netikėto – mažorinius akordus, kurie grojami skambant žodžiams „sustok bent trumpam ir pajauski save“. Puikus kūrinio išrutuliojimas į klausytojui perteikiantį pozityvesnę mintį.

Tik Dulkės

Pirmą minutę (taip pat ir pabaigoje) girdime ilgą atmosferinės muzikos partiją, kurios metu vokalistas tyliai staugia iš kažkur toli, paslėptas mikse. Šis jau Gojiros patikrintas ir ne kartą naudotas elementas prideda kūriniui mąslaus dramatiškumo ir sodrios dinamikos. Tinkamas potėpis dainai apie žmogaus nereikšmingumą beribėje visatoje. 

Po gitaros solo partijos, kūrinio viduryje, pasigirsta kulminacija. Jos metu skamba švarus vokalas, dainuojama apie buvimą čia ir dabar bei tos dabarties tikrumą, o tuo metu instrumentai groja juodmetalį. Kaip ir dainoje „Triukšmo Vaikai“, Juodvarnis parodo gebantys į tą pačią kūrinio temą pažvelgti iš keleto skirtingų kampų.

Kuomet Pasaulis Dega

Įžangoje skambantis okultistinių nuotaikų choras sukuria mistinę atmosferą ir nuteikia susikaupti. Šioje tamsioje sekvencijoje pasigirsta gitaros intarpai, kurie sprogiai, kaip žaibas iš giedro dangaus, kala per ausį. Šitaip užtikrinama, kad klausytojo dėmesys būtų tikrai sukaustytas. Kūrinys galop įsivažiuoja su jau albume girdėtais garsais, šįkart su kiek sudėtingesnėmis instrumentinėmis partijomis, bet, deja, taip pat paveikiai klausytojo nebesukausto. 

Pirmiausiai skambanti gitaros solo partija yra prasčiausia albume, nes skamba kaip tokia heavy metal klišė, kad kambary pakvimpa šašlykais. Net susijuokiau, kai po šios partijos vokalistas uždainavo „Ar dar turi jėgų kentėt?“.

Prisimink Mane

Žinodama, kad parašė nuostabų riff’ą, grupė nebijo jo ištęsti ir kartoti kiek panorėjusi. Masyviai ir lėtai grojančius instrumentus papildo sintezatoriaus partijos, suteikiančios didingą simfoninį blizgesį visai dainai. Riff’as ir jo melodija vystomi kūrinio pradžioje, pabaigoje ir per posmą, kas apima daugiau nei pusę visos dainos trukmės. 

Likęs kūrinys yra skoningai surinktas įvairaus energingumo progresyvių instrumentuočių kratinys, sukuriantis trumpą ramybės jausmą, o po jo negailestingai iškeliantis destruktyvią įtampą. Ši, kaip cunamio banga sausumoje, išsilaisvina sugrįžus pagrindiniam riff’ui.

​Sielos Dugne

Tai kūrinys, prieš pat visą albumą išleistas kaip singlas, ir nenuostabu, kad taip buvo nuspręsta. Įžanga tikslingai nuteikia kažkam gilaus ir didingo iki pat sunkiojo įsivažiavimo. Vokalas čia skamba geriausiai iš visų albumo dainų. Posmuose sklandžiai skambantys perėjimai tarp skirtingų vokalinių technikų – talentas, kuriuo grupė naudojasi nuo pirmojo albumo (pavyzdys iš 2014 m. – daina „Šauksmai iš Praeities“), bet gana retai. Ateityje šitokį dainavimą norėtųsi girdėti dažniau. 

Dainos antroje pusėje grįžta tiek black’as, tiek prieš tai albume girdėti chug’ai, persipynę vienas per kitą, o juos karūnuoja gitaros solo partija, kuri melodingai, tinkamai papildo kūrinį. Pabaigoje girdima puiki instrumentinė išvada, surišanti kūrinio pabaigą su pradžia. Labai norėjosi, kad grupė dainos dar neužbaigtų ir pavystytų paskutines frazes į ką nors dar negirdėto ir progresyvaus, bet ir be to kūrinys iš esmės geriausias albume.

​Trys

Juodvarnis sutirština Andriaus Mamontovo melancholišką kūrinį ir paverčia jį sunkiu bei depresyviu. Tai padaryta gana sumaniai ir įdomiai. Vienintelė problema – dainos vieta albume. Nuspręsta slogiausią ir niūriausią dainą palikti energijos kupino albumo pabaigai ir šitaip paskutinės (beveik valandos trukmės) albumo perklausos minutės virsta sunkesnėmis nei buvo galima tikėtis.

Nuotraukos autorius: Lunaria Wonderland / grupės archyvas

​Pre-outro

Klausant viso albumo sunku nepastebėti saujos momentų, kuomet Juodvarnis neslėpdami demonstruoja, kad semiasi nemažai įkvėpimo iš Prancūzų metalo gigantų Gojira. Tai galima pajusti klausant minėtųjų chug’ų kūriniuose „Kuomet Pasaulis Dega“ ir „Mechaninė Saulė“ bei žodžių, kuriuose išgyvenamas artėjančio armagedono sukeltas panikos priepuolis (kaip Gojiros dainoje „Flying Whales“). „Tik Dulkės“ naudojamas ryškiai iš Gojiros vėlesnės kūrybos pasiskolintas bežodis šauksmas, tyliai aidintis atmosferinio instrumentalo skambesy. Visa tai pabrėžiu ne kaip neigiamą dalyką. Gojira tikrai nėra pats blogiausias įkvėpimo šaltinis Juodvarniui (ir iš esmės bet kuriai šių laikų sunkios muzikos grupei). Gojiros skambesys pasigirsta retkarčiais, tačiau taikliai ir skoningai. Už tai albumas gauna papildomų taškų prie bendro įvertinimo, nes visi gojiriškiausi riff’ai yra ir patys brutaliausi albume, kas tik į gera. 

​Outro

„Nerimo Dienų“ trūkumus be vargo nusveria tam tikrų dainų kompozicinis kūrybingumas ir sultingos instrumentinės partijos. Albumo galima klausyti dviem būdais – kaip senamadiško kvietimo į koncertą, per kurį bus galima smagiai pasistumdyti su draugais, arba kaip studijoje išdirbto ir nušlifuoto muzikinio darbo, kurio pristatymo koncertas būtų kvietimas išgirsti albumą gyvai. Klausant beveik kiekvienos dainos išties kyla noras pamatyti grupės pasirodymą. Vis dėlto išklausius visas 59 albumo minutes pradeda kankinti nuojauta, kad Juodvarnis tiesiog už nosies tempia klausytoją į koncertą. Po slogaus paskutinio kūrinio „Trys“ belieka tik neužtikrintumas dėl to, ar tikrai koncerte bus labai smagu.