Kamanių šilelio skrydis atgal Į save

Teksto autorė: Emilija Aneta Kazlauskaitė

Nuotraukos autorė: Monika Penkutė

Ypatingus metus turėjęs duetas Kamanių Šilelis, į naujus skrenda su gimstančia meile sau. Praėjusią vasarą grupė grįžo su nauju albumu „9“, įrašytu kaime pirmojo karantino metu. Birželį įvyko albumo perklausa kino teatre, vėliau rudenį ir gyvi pasirodymai, ne vieną privertę giliai susimąstyti, nubraukti ašarą ar pajausti apkabinimą.
 
Šiandien su viena iš kamanių - Kamile kalbamės apie praėjusius metus. Prisimenant pirmąjį karantiną, Kamilė dalinasi, kad buvimas su savimi atveria akis, priverčia susimąstyti apie savo vietą bėgančiame pasaulyje.

„Karantinas atskiria svarbius dalykus nuo nesvarbių, viskas išryškėja, pasimato. Permąstai savo
vietą pasaulyje, pamatai, kas išlieka kaip vidinė dvasinė ašis, o kas nukrinta kaip nereikalingas,
perteklinis bėgančio pasaulio triukšmas. Tai, kas sunku, irgi pasimato: ko ilgiesi, kas iškelia
nerimą, kas neduoda ramybės.“

Nuotraukos autorė: Monika Penkutė

Pernai balandį Kamilė ir Mantas išlėkė į kaimą įrašyti per devynerius metus susikaupusių minčių apie abipusio santykį. To rezultatas šimtus tūkstančių perklausų renkantis albumas – „9“, išparduoti rudens koncertai bei nominacija M.A.M.A. apdovanojimuose.
 
„Per pirmą karantiną išvažiavom į kaimą ir įrašėme albumą, bet nežinomybės, be abejo, buvo labai labai daug. Nors antrasis karantinas prasidėjo su baime, kad pasaulis nebegrįžtamai pasikeis ir niekada nesusitiksim ir neapsikabinsim koncertuose, vis tik pamažu pripratom ir išmokom susidėlioti gyvenimo ritmą.“
 
Susidėliojus ritmą abu grupės nariai skyrė laiko mokymuisi ir darbui su savimi. Kamilė pastebėjo, kad kokybiško laiko skyrimas sau tapo svarbiausia metų pamoka.
 
„Ėmėmės visų darbų, kuriuos atlikti galima esant karantino apribojimams: kūrėm naujas dainas, ruošėmės būsimiems spektakliams ir meniniams projektams, mokėmės. Aš – vairavimo, Mantas - čekų kalbos būsimam filmui. Bet svarbiausia, aš pradėjau skirti laiko tam, kam mažiausiai skirdavau – sau. Kokybiškai, su ilgais rytais, sniego stebėjimais, pasivaikščiojimais.“

Kūrėja pabrėžia, kad emociškai metai daug kam buvo panašūs. Visiems teko susitaikyti ir susitikti su savimi.
 
„Atrodo, daugeliui žmonių vyksta kažkoks emocinis lūžis ir visi susitinkam su tuo, kas svarbiausia. O nežinioje reikia tiesiog išbūti, nes ji – nėra kažkas, kas tuoj baigsis, ji iš esmės lydi mus visą gyvenimą ir, pasirodo, ir yra dalis to gyvenimo, kurį gyvenam.“
​

„Aš Nieko Nežinau“ – daina išleista dar 2018 metais, tad laiko su ja susigyventi
klausytojams tikrai buvo. Darsyk daina pasirodė tik po kelių metų su albumu „9“. Šiandien
šio kūrinio įrašas iš Tilto Namų radijo festivalio išeis į YouTube trečiąkart, tik jau gyva
versija. Kamilė papasakojo istoriją apie savo dieduką, kuris ją išmokė jausti ritmą bei eiliuoti. Dieną prieš kūrinio įrašymą diedukas paliko pasaulį, tad virpulys ir žodžiai kūrinyje įgavo dar didesnę reikšmę atlikėjai.
 
„Man „Aš Nieko Nežinau“ – naujo kamanių šilelio muzikinio etapo pradžia. Tai buvo kūrinys, kuris atvėrė kieknaują žvilgsnį į muziką, drąsą dar labiau ieškoti autentikos, kalbėti apie tai, kas skauda, kas rūpi.
 
Taip sutapo, bet daina buvo įrašyta kitą dieną po mano mylimo dieduko (aš taip jį vadindavau)
laidotuvių. Diedukas mane labai anksti vaikystėje išmokė kaip groti ritmą pirštais į stalą ir
eiliuoti. Sakydavo „du po padu, vienas pienas...“ ir taip tęsdavo improvizuodamas iki begalybės,
kol pradėdavau kvatoti. Parodė man kaip atpažinti lapės pėdsakus, nutildavo, išgirdęs genį. Jis
buvo kūrybingumo ir žaismingumo karalius.
 
Vieną kartą paauglystėj paklausiau dieduko: O kokia gyvenimo prasmė, dieduk? –  ir jis man atsakė: Bandžiau ir aš jaunystėj sužinot. Nusipirkau labai storą knygą pavadinimu „Gyvenimo prasmė“. Nu, galvoju, dabar jau sužinosiu. Perskaičiau viską. Nieko nesupratau.
 
Daina ir dalis jos teksto be abejo yra paveikta jo netekties patyrimo. Klausytojai sako, kad ji jiems yra apie meilę, apie dievą, o man rodos, kad tai taip tapatu, kad iš tiesų ir neatskirsi... Šios temos persikloja visose mūsų dainose.“
​

Nuotraukos autorė: Monika Penkutė

Tilto Namų Festivalis 2020-aisiais persikėlė į „Palanga Street Radio“, kur radijo bangomis,
įjungus fantaziją galima buvo klausytis gyvo pasirodymo ausinukuose. Koncertavimas uždaroje patalpoje, tik su keletu gyvų žiūrovų pasirodžiusiems muzikantams tapo neįprasta patirtimi.
 
„Jaudulys buvo, bet kadangi mus supo tokia profesionali komanda, jautėmės labai labai gerai. Man patiko, kad radijuje tarsi nelieka tavo kūno, tu nė kiek negalvoji apie tai, kaip atrodai, lieka tik balsas, garsas, ir tai vienintelis kontaktas su klausytoju. Nusimeta galybė nereikalingos vizualinės medžiagos.“

Nestandartiško formato festivalis kvietė klausytis ir vaikščiotis tam tikrais maršrutais įvairiuose Vilniaus rajonuose. Kamanių Šilelio festivalis kvietė klausytis vaikštant aplink Markučius. Apie rajoną pasakodama Kamilė prisimena Markučius kaip jaukią jaunystės vietą.
 
„Markučiuose prieš kurį laiką gyveno mūsų geriausi draugai. Turėjome gerų vakarėlių ten.... Šis
rajonas visada išliks kaip miela jaunystės vieta. Ir – beje – dainos „Aš nieko nežinau“ vaizdo
klipe dalis kadrų iš mūsų gyvenimo buvo nufilmuota būtent Markučiuose. Gražus sutapimas.“
​

​Kamanių Šilelio kūrinys „Aš Nieko Nežinau“ šiandien pasirodo kaip nauja, gyva versija tiesiai iš Tilto namų radijo festivalio. Festivalis kas savaitę iki pat vasario 18 d. dalinsis kūriniais nuskambėjusiais festivalyje. Tarp jau išleistų kūrinių  Solo Ansamblis - Neturėjom Dainos,  Monikaze - Go Away ir Kabloonak – Lonesome Prairies.